Audra neša naują dieną

Audros liežuviai driekiasi per dangų gąsdindami vienišas sielas. Nėra kur prisiglausti, kur galvą padėti ar pasislėpti – dreba dūšelės mėgdžiodamos drebules. Vėjas kyla ir plečiasi, užima vis daugiau laukų ir miškų erdvių. Galingai košia pušų spyglius ir drebina lapuočių vainikus, pranešdamas lyg skambaliukais – audra jau čia pat, tuojau ji čia bus. Dangus užsirūstinęs žvelgia į žemę, taikydamasis ką apverkti, kam įgelti. Lyg įskaudinta moteris jis ruošiasi lieti tai, kas ilgai kaupta. Oras įkaitintas, net kvepia žaibais. Kas turi rankas, įsikabina į artimiausią mietą, kas ne – ruošiasi plaukti į dausas su vėju. Sūkuriais ir šuorais ima piltis lietus, lyg bandydamas nuplakti sukilusias dulkes, nuleisti jas vėlei ant žemės. Galinga neperžengiama užuolaida vanduo atriekia visa, kas buvo ir visa, kas dar ruošiasi būti.

-Neverk dėl saulėtų valandų, nesigąsdink žaibų, vaikeli, klausykis šnarenimo ir medžių ošimo. Jie atneša žinią, kad viskas keisis. Dar nesako kaip, bet perspėja, kad ruoštumeis...

Ir tada pasirodo baltas kirvio kirtis, akimirkai sujungęs dangų su žeme. Lyg siūlu siūdamas abu, kad nepasimestų tame stichijos siautime. Akimirka, dvi, sulaikytas kvapas lyg laukiant dar kažko. Įtampos pilna tamsi grytelė. Pagaliau pasigirsta dundulis, atbėgantis artyn lauku.

-Bėk tolyn, geras dėduli, neturim čia tavęs kuo pavaišinti.

Lyg išgirdęs prašymą jis po truputį atsitraukia. Lieka tik tamsa ir beldimas į stiklą. Balti siūlai danguje nutolsta, pakyba virš kito miško, virš kitos trobelės, lauko galo. Lieka tamsa ir limpančios akys.

-Miegok, vaikeli, šiandien dangus dar verks. Gal rytoj, pabudus, išvysi giedresnį dangų. O jei debesys ir nespės išsisklaidyti, jau bus kita diena, viskas bus jau pasikeitę.