Gyvenimo vedlys

Štai, jis stovi didingas, ryžtingas, bet kuklus. Jis už tavęs ir priešais. Žvelgi veidan nepažįstamojo, bet matai tik spindinčią širdį. Ta širdis seka pasakas tyliai, apie gimtąjį kraštą, girias ir laukus, keliukus ir upelius, vis laukiančius jo sugrįžtant.

Tau baugu, nes nežinia kankina, vis trokšti sužinoti kas gi tas vedlys, bet nedrįsti pažvelgt į jį. Įsivaizduoji kaip rūstų ir griežtą mokytoją, baudžiantį už klaidas, tačiau, kai pagaliau pakeli akis, padvelkia ramybe ir tikrumu. Dabar tu žinai, kad eini teisingu keliu.

Atsigręžęs matai jo siluetą: tvirtai stovintį žmogų, ištiesusį rankas į pasaulį, atiduodantį jam visą save, kerintį nuoširdumu. Žvelgi į priekį ir matai tik jo šešėlį, sklandantį virš žemės, globojantį ir sergstintį kiekvieną kam tiktai jo reikia. Žemelė jį pasišaukė, priglaudė motiniška ranka ir taip ilgu pasidaro, taip suspaudžia širdelę liūdesys, bet ranka nusileidžia ant peties ir palengvėja, kad esi ne vienas. Apkabini artimą, pasakai gerą žodį draugui ir supranti, kad viską gyvenime geriausia jau turi dabar, šalia savęs.

Dar kartą pažvelgi į vedlį ir nusišypsai. Gal ir tu išmoksi šypsotis širdim, gal ir tu spindėsi ramybe, gal ir tu būsi kam nors vedliu.