Lapkritis

Šis lapkritis kitoks nei visi iki šiol. Šiame daug pabaigos: krenta lapai nuo medžių, žmonės išeina ten, iš kur nebegrįš, lapkričiu baigiasi ruduo ir tas pasaulis, kokį pažinojome iki šiol. Tai kartojasi, bet šį kartą jaučiasi kitaip... Kartu jame, kaip vandens paviršiaus plėvelėje, daug įtampos. Regis, naujos pradžios laukimo, juk artėja žiema, įsitempia kūnas ir pasiruošia šalčiui, bet pala, juk žiemos vis šiltėja, gal nėra ko įsitempti? Kūnas nujaučia ir kitokią žiemą, tamsos ir niūrumo pradžią, iš kurios kiekvieną valandą, kiekvieną sekundę turėsime ištraukti save iki pat pavasario vis aukščiau kylančios saulės. Toje tamsoje slepiasi viskas, kas sukaupta per metus ir nepastebėta. Būtent šiuo metu tie augintiniai pradeda rodytis jau užaugę, padidėję, kol mes nepastebėjome, kol nežiūrėjome, nes juk dirbome, atrodėme pagarbiai visuomenėje ir neturėjome laiko dairytis į tuos tamsius kampelius, kur visuomet kaupiasi dulkių zuikučiai. Lapkritis – metas juos išsivalyti, nes palikus juos žiemai, rasime regis neįveikiamo didumo padarus. Jie juk mūsų, tad nėra reikalo jų bijoti, bet visą tą laiką kol nežiūrėjome, jie didėjo nežinoma kryptimi, todėl padarėliai gali iškrėsti vieną kitą netikėtą pokštą. Vieną dieną tiesiog nebegalėsime atsikelti iš lovos. Ar tai bus mieguistumas ir nenugalimas nuovargis, ar nepakeliamas nugaros skausmas – skonio reikalas, juk vieni mėgsta triufelus, o kiti karamelę. Tada būname priversti sustoti ir pabendrauti su savo augintiniais jau ne mums, o jiems patogiu metu. Tenka daugiau klausyti nei kalbėti ir daugiau jausti nei galvoti. Žodžiu, atsiduriame visiškai ne savo stichijoje pačiu blogiausiu metu ir nebeturime kur pabėgti. Atsiduriame gyvenimo paraštėje, bet nebijokime, juk augintiniai mus augina. Po žiemos visuomet ateina pavasaris, o susitikus su savo zuikučiais jie iškeliauja į kitas pievas skabyti dobilų, kituose kampuose suktis į kamuolėlius.Tik dabar tas saulėtas pavasaris atrodo dar taip toli. Juk lapkritis, tamsa prieš akis. Nostalgiją keliančio rudens su ore šokančiais lapais pabaiga ir nujaučiamos, nenuspėjamos žiemos pradžia.

Šis lapkritis kitoks – ryškus ir dvilypis. Šis lapkritis sielą smelkia liūdesiu dėl to, kas jau baigiasi regis amžiams ir kelia jaudulio virpuliuką dėl naujos pradžios...

***

Prasideda kažkas didelio, dar sunkiai aprėpiamo, didesnio nei Naujųjų metų pažadai ar viltys, kad nuo šiol bus geriau. Mėnesių apsiaustas visa tai dar siaučia, bet lapkritis jau žada, kad triukas bus, tad smalsiai susmeigę akis žvelkime į areną, kur nuo dabar gali atsitikti bet kas. Tiesa, triukas gali įvykti ne būtinai tik apšviestoje scenoje, todėl nepraraskime budrumo, draugai.