Pokalbis su grupe "SynthEtika"

Įdomiu skambesiu ir džiazo, elektroninės muzikos bei kitų žanrų elementų derinimu išsiskirianti grupė „SynthEtika“ per pastaruosius metus nuveikė tiek, kiek kitiems kolektyvams nuveikti prireikia dveju, trejų metų. Panašu, kad grupė atsirado laiku ir vietoje, o publikai kaip tik reikėjo kažko tokio naujo ir aktualaus. Įdomu ką apie savo praėjusius metus kalba patys grupės nariai Nikita Kiriuchinas ir Artiom Zalizko.

Papasakokite kaip susikūrė grupė „SynthEtika“.

Nikita Kiriuchinas. Pradžia visai neromantiška. Su draugais jau kelis metus iš eilės dalyvaujame Konkurse „Vilnius Jazz Young Power“ įvairiausia sudėtimi. 2019 metų konkursas buvo vienas iš tų bandymų sudalyvauti ir išnaudoti savo dabartines žinias, patirtis ir naują įrangą (tai gana svarbus dalykas, mūsų skambesio progresui), sukurti savo kompoziciją bei aranžuotę naudojant kitokią, nei įprastai girdimą džiaze, muzikos kalbą ir priemones. Tada ir mūsų sudėtis buvo kitokia – buvome keturiese. Su mumis grojo ir kūrė klavišininkas Dominykas Kazimieras Krulikovskis, mano kolega iš grupės „JUZT“, bei originaliai prie būgnų turėjo sėsti Dovydas Šulskis, tačiau prieš pat konkursą įvyko nelaimė ir jam teko grįžti namo. Tai buvo nemaloni situacija visomis prasmėmims, tačiau mes nenorėjome pasiduoti ir pasikvietėme groti mūsų gerą draugą Mihail Novikov, kuris ir vėliau dar ne kartą mus gelbėjo. Tuo metu ilgą laiką nekūrėme nieko naujo, vis ieškojome savo skambesio, iki šiol jo ieškome, ir eksperimentavome. Laikui bėgant grupės sudėtis sumažėjo, teko groti ir su Tuomas J. Räsänen ir pastaruoju metu su Jonu Filmanavičiumi, su kuriuo sukūrėme pilną koncertinę programą. Ją rodėme pastaruosiuose koncertuose. Taip susidarė galutinė grupės sudėtis. Grupės lyderiais esame aš ir Artiom.

Artiom Zalizko. Po grupės „JUZT“ pasisekimo Nikitai kilo mintis inicijuoti projektą, kur mes leistume sau pačius drąsiausius eksperimentus su elektronika, žanrine prasme ir ne tik.

Kaip iššifruotumėte pavadinimą „SynthEtika“? Kaip atsirado šis pavadinimas ir ar žodžio „etika“ atskyrimas turi savo istoriją, reikšmę?

Artiom Zalizko. Pavadinimą sugalvojo Nikita. Jam neblogai sekasi su pavadinimais. Etika – tai filosofijos dalis, nagrinėjanti moralę, elgsenos normas ir dorovę. Perkelkime tai į muziką ir gausime „SynthEtikos“ filosofiją, kuri yra tarsi apie „elgsenos normas“, o muzikoje, ribų nagrinėjimą, eksperementavimą. Galbūt aš per daug tai analizuoju, filosofuoju, bet aš tiesiog taip matau. Netgi esu parašęs pilną filosofijos variantą.

Nikita Kiriuchinas. Pavadinimas atsirado spontaniškai, vaikščiojant Vilniaus gatvėmis. Tai įvyko dar prieš susidarant grupei, bet jis kantriai laukė savo valandos. Gražiausia tai, kad jį galima suvokti kaip vientisą žodį arba kaip žodžių kombinaciją, bet abiem atvejais mintis išlieka panaši.

Jei reikėtų niekada jūsų muzikos negirdėjusiam žmogui nupasakoti, kokią muziką jūs grojate, kaip galėtumėte ją apibūdinti?

Nikita Kiriuchinas. Kaip Pačią šviežiausią!!! Tai muzika kuri neignoruoja dabarties ir bando žvelgti į ateitį, stebina klausytoją ir leidžia jam išeiti už savo muzikos skonio ribų.

Artiom Zalizko. Kaip džiazą, repą, hip hopą, elektroniką ir improvizacinę muziką būnant svingeriais viename bute.

Savo kompozicijose jungiate saksofoną, elektroniką, repą, džiazą ir regis visiškai nesijaudinate dėl žanrų ribų ar skirtingų išraiškos priemonių derinimo, tiesiog jas sujungiate neprašydami jokių autoritetų leidimo. Kaip gimsta tokie kūriniai ir iš kur tiek drąsos nevaržomai eksperimentuoti?

Artiom Zalizko. Tiesiog sujungiame mums patinkančią muziką. Beveik viskas gimsta jamuose. Ateityje norėčiau pabandyti kurti šiek tiek kitaip. Sunku pasakyti kas nulemia jamų vaibą. Gal nuotaika, gal ką tik, pakeliui į repeticiją, perklausyta muzika.

Nikita Kiriuchinas. Tai daryti mums leidžia žodis JAZZ. Nors mes nesivadiname džiazo kolektyvu, bet labai daug ko semiamės iš džiazo ir jo idėjų. Džiazo esmė slypi ne tik improvizacijoje, o ir jo aplinkos suvokime, nuolatiniame judėjime į priekį ir jokių dogmų nepaisyme.

Įdomu iš kokių kultūrinių elementų mišinių gimsta tokie alternatyvūs kolektyvai kaip jūsų. Kokios muzikos patys daugiausiai klausote, iš kur semiatės idėjų savo muzikiniams ieškojimams? Ar jūsų muzikiniai skoniai sutampa?

Nikita Kiriuchinas. Taip, mūsų muzikinis skonis dažnai sutampa. Vienas pagrindinių mūsų įkvepėjų yra Kendrick Lamar. Jis, nepaisant savo populiarumo, daro meną ir sugeba sudominti ir įprastą klausytoją, ir muzikos žinovus.

Artiom Zalizko. Pritariu, skoniai sutampa. Iš tikrųjų, Nikita man parodė nemažai atlikėjų, kurie dabar yra mano top 5. Nuo jų prasidėjo mano savarankiški ieškojimai ir atradimai, kurie dabar nuėjo į kitą pusę. Aš daugiausia klausau hip hopo, klasikinio ir eksperimentinio – Kendrick Lamar, Mac Miller, Anderson Paak, Clipping. Tačiau nemažai laiko skiriu ir progresyviai muzikai – Nik Bartsch, Tatran, David Binney, Anna Meredith. Atskirai norėtųsi paminėti šiuolaikinį prancūzų džiazą – Julien Lourau, Leila Martial, Romain Pilon ir Jazztronica, kuri labai inspiravo, įkvėpė mus – The Comet is Coming ir Now vs Now. Tai tik labai maža dalis to, kas mums daro įtaką. Coltrane‘as mano atveju irgi neužmirštas. Lietuvos atlikėjai taip pat.

Nikita Kiriuchinas. Pastaruoju metu daugiausia klausau muzikos kino filmams, akademinės muzikos, rap ir trap muzikos, witch house. Šiuo metu man vienas įdomiausių kūrėjų yra Ludwig Goransson.

Artiomai, kūriniuose dažnai repuoji ir groji saksofonu. Kuri išraiškos priemonė tau leidžia lengviau perteikti idėjas? Ar žodžiai anglų kalba neapsunkina minčių eigos, galbūt gimtaja kalba būtų paprasčiau rasti tinkamus išsireiškimus, frazes?

Artiom Zalizko. Muzika – abstrakčiausia meno forma, žodžiai – žymiai konkretesnė. Dėl to skirtumas tarp saksofono ir repo yra didelis, kaip ir jų meninė funkcija. Jei skiriasi funkcija, reiškia, skiriasi ir idėjų tipai, tarkime, saksofonas tarnauja išgrynintoms emocijoms, jausmams atskleisti, repas – filosofinėms idėjoms, gyvenimiškoms situacijoms, todėl lyginti šias dvi priemones man yra neįmanoma. Abi lygiavertės, bei reikalauja tam tikro įvaldymo, kad mintys ir emocijos būtų perteikiamos kuo tiksliau. Iš pradžių rašyti repą buvo sudėtingiau, nei pagroti solo saksofonu, bet dabar situacija pasikeitė. Jei repuočiau gimtąja kalba, suprastų daugiausiai penki žmonės, priskaičiuojant Nikitą. Kad įsivaizduočiau kaip skamba lietuviškas repas, reikėtų jo daugiau paklausyti, nes kol kas, turbūt dėl to, kad neklausau, jo nefeelinu. Kitas dalykas – rusiškas repas turi ypač blogą reputaciją. Tam iš dalies pritariu, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad tiesiog reikia žinoti ko klausyti, nes dauguma tikrai gerų rusiškų reperių sėdi undergrounde ir nėra plačiai žinomi. Todėl repuoti anglų kalba yra priimtiniausias ir logiškiausias kompromisinis variantas, atsižvelgiant į tai, kokios muzikos pats klausau.

Esate dar gana jauna grupė, tačiau be galo energingi ir šiais metais jau spėjote sugroti daugelyje kertinių naujoms gurpėms vietų ir festivalių. Kokios įsimintiniausios grupės akimirkos, kur labiausiai norėtumėte sugrįžti koncertuoti?

Nikita Kiriuchinas. Tikrai, mano paties nuostabai, su „SynthEtika“ sulaukėme nemažai pakvietimų pagroti. Daugiau nei galėjome tikėtis vos susibūrę. Pirmieji pilnos programos koncertai neapsiėjo be nesklandumų. Kiekvienam iš mūsų scenoje teko spręsti iki tol nepasitaikiusias problemas, bet jų dėka mes įgijome nemažai patirties ir dabar su savo muzika galime žengti dar toliau. Visi koncertai ir festivaliai turėjo savo istorijas. Norėtume vėl sudalyvauti juose ateinančiais metais su dar didesne jėga.

Artiom Zalizko. Visada norisi sugrįžti groti į „Loftą“. Visada. „Loftas Fest“ was awesome experience indeed (liet. „Loftas Fest“ buvo išties nepakartojama patirtis). „Novuse“ tikėjomės kordinaliai kito rezultato, buvome šokiruoti blogąja prasme, bet vis tiek norėčiau ten grįžti, su savo autoriniu projektu, arba su „SynthEtika“. Nakvoti Kaune ir pusryčiauti laiptinėje 11 valandą ryto ant brangios aparatūros buvo tikrai įsimintina.

Žvelgiant į ateitį, kokius iššūkius ar tikslus sau kaip grupei keliate? Ką norite kartu nuveikti ar pasiekti?

Nikita Kiriuchinas. Pats pirmiausias tikslas yra ALBUMAS. Jam dar reikia daug pasiruošimo ir apmąstymų, susiformuoti vientisą idėją ir skambesį. Norisi kad albumas peržengtų mus pačius ir parodytų dar nematytas mūsų puses.

Artiom Zalizko. Tiesą pasakius, I aim for the sky (liet. man dangus ne riba). Noriu su bet kokiu projektu išspausti maksimumą. Taip, kai turi tokius aukštus lūkesčius, nesėkmės nuvilia, bet aš kitaip negaliu. Baisu kažką sakyti, bet norisi kuo kokybiškiau ir kuo aukščiau.