Raudonos lūpos

Juodi smailūs bateliai kaukši į tuščios, rūko migloje paskendusios alėjos sielą. Kulniukai ritmingai kala maršo ritmą, kol aštriu pieštuku apibrėžtos rudos akys žvelgia į nežinią. Blausus, nieko nematantis žvilgsnis, prislopintas iki pusės nuleistų vokų, žvelgia ne į dabarties ryto valandų ūkaną, o suka seną nespalvotą filmą iš saulėtų dienų. Lūpų kamputyje sukiojasi apkramtyta, lūpdažio žiedu apjuosta cigaretė. Raudona spalva kaip kraujas teka nuo lūpų ant rūkomojo popieriaus, tačiau jam nelemta sudegti, nes šitos lūpos nėra ragavę dūmų. Cigarete damą vakar vakare pavaišino nepažįstamas juodaplaukis inteligentiško žmogaus švarku. Nusišypsojusi raudonai švytinčiomis lūpomis moteris padėkojo ir iškart dingo žmonių jūroje. Jai nebūdavo nieko maloniau nei dingti minioje. Kai žmonės buriuodavosi prie teatro, ji tarp jų dairydavosi laukdama draugų, kurie niekada neateis. Prie baro durų juokdavosi su rūkančiais vyrais. Jiems pakvietus atsisėsti prie jų staliuko ji kaip visada mandagiai ir blausiai nusišypsodavo sakydama, kad dar pakvėpuos vakaro oru ir po kelių minučių prisijungs. Vos jiems nuėjus, ji leisdavosi toliau klajoti naktinėmis miesto gatvėmis. Ne vienas įkyruolis bandė ją sekti, kalbinti ir pavaišinti taure kokio netauraus gėrimo, bet ji netikėtai rasdavo naujų draugų ar netikrų sužadėtinių, kad prielipos paliktų ją ramybėje. Visuomet suveikdavo.

Šį drėgną rugsėjo rytą, regis upei keliaujant alėja, o moteriai raudonomis lūpomis brendant per ją, širdį užlieja melancholija. Prisiminimai iš javais ir tvenkinio dumblu kvepiančių karštų vasarų, praleistų šalia Rokiškio, jaunatviškos viltys, kad pagaliau pavyks ištrūkti iš kaimo, o mieste laukia geras gyvenimas. Galiausiai, tuštuma širdyje skaudžiai pajautus dar ir dar kartą, kad jaunystės viltys vieną dieną vis tiek sudūžta, o svajonių miestas irgi kandžiojasi.