Vėjo dovanos

Senai, senai, vienišiausiomis akimirkomis įsivaizduodavau, kad vėjas pirštais švelniai brauko mano veidą, maloniais grybšniais glosto man plaukus, žaidžia su mano gėlėtos suknelės krašteliais, kad medžiai tvirtomis šakomis apkabina ir saugo mano sapnus. Tuomet netikėjau stebuklais, nelaukiau malonių, iki kol tamsiausios nevilties akimirką gavau gražiausią dovaną. Vėjas įsisuko į mano gyvenimą – tikru, šiurpuliukais nuvilnijusiu prisilietimu paglostė plaukus, tvirtai apkabino leisdamas būti silpna kai reikėjo, pašėlusia, chaotiška ir nesuprantama, kai norėjosi, atnešdamas man tiek dovanų, kiek nei pats nesuprato, kiek pati nesuskaičiuoju. Laikė mane už rankos, kol aš svajodama dairiausi po pasaulio aukštumas, neleido suklupti, įžemino mano žaibus ir gydė širdį žvilgsniu. Gyvenimas atrodė lyg pasaka, lyg kiek baugu patikėti, bet kai Vėjas neša, tiesiog skrendi neklausinėdamas, pasiduodamas gūsiams, priimdamas skrydį.

Tada atėjo ruduo. Su juo ir Laikas. Tepasakė man: „Eime“,– ir aš nuėjau, nežinodama krypties ar tikslo, giedrą dieną nuklodama taką ašaromis. Vėjas liko suktis laukuose, kuriuose mano kojos nebebraido ir visa, kas kažkada sklandė svajose dabar liko prisiminimu, kartu keliančiu džiugesio šypsnį ir ilgesio dainą viduje. Oi, širdie, žinau, man nebus geriau, nei šiandien, nei ryt, bet kažkada, galbūt atradus gyvenimo žaismo prasmę sugebėsiu priimti ir šią dovaną.