Žodžiai apie gyvybę

Kažkur pasaulyje ką tik atsirado nauja gyvybė. Kažkas apglėbė ją, apvyniojo medžiagos skiaute, priglaudė ir pirmą kartą pamaitino. Davė vardą – įvardino. Dabar bus galima tą gyvybę apkalbėti, aprašyti. Tarsi dėl to ji būtų būtyje labiau nei be žodžių. Panašu, kad gyvybė tiesiog nevaldomai būna ir veržiasi į augimą, vėliau į nykimą, nesvarbu ar kalbėsi, rašysi, pieši apie ją ar ne. Tik žmogui vis lieka nuojauta, kad visi tie apibūdinimai ir kalbėjimai lyg ir prideda kažką neapčiuopiama prie buvimo. Svarumo, svarbumo, dėmesio, nes juk kalbame apie tai, į ką atkreipėme dėmesį. Hm, tas nenumaldomas noras įžodinti, apkalbėti, dalintis, negi tik žmogui būdingas, reikalingas?

Plūduriuodama šioje mintyje toliau stebiu ant lango besiformuojančias raides: V, A, S, D, Y. Įprastai ieškočiau iš jų žodžio, bet dabar jaučiu, kad nereikia, jis gali būti bet koks, arba gali jo ir visai nebūti, juk tai tik lietus slenka vieninteliu jam žinomu keliu.